You are here

Pokalbis su lietuviu A. Šerkšnu, 9 metus dirbančiu Formulės-1 komandoje

  • A. Šerkšnas
    A. Šerkšnas
  • A. Šerkšnas
    A. Šerkšnas
_

Finansų vadybininko specialybę Kauno Technologijos universitete įgijusiam Andriui Šerkšnui gali pavydėti ne vienas automobilių sporto gerbėjas. Vyras jau 9 metus dirba F1 „Sauber“ komandoje Šveicarijoje. Praėjusią savaitę Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) atstovai buvo susitikę su A. Šerkšnu ir įteikė jam padėkos raštą už svarų indėlį į automobilių sportą Lietuvoje ir už jos ribų bei medalį, skirtą Lietuvos automobilių sporto 85-mečiui paminėti. Susitikimo metu Andrius pasakojo apie karjerą Šveicarijoje bei dalinosi įžvalgomis apie Lietuvos autosportą.

Andriau, kaip gimė drąsi idėja nusiųsti savo CV į „Formulę 1“?

Idėja gimė labai paprastai ir natūraliai. Prieš tai jau buvau gyvenęs JAV, vėliau grįžau į Lietuvą, kur organizavome automobilių sporto renginius, turėjau automobilių tobulinimo įmonę. Po to nusprendžiau, kad vėl atėjo laikas pasidairyti po pasaulį. Tiesiog išsiunčiau savo CV„Formulės 1“ komandoms, tarp jų – ir „BMW Sauber F1“. Tiesa, laimę bandžiau ne tik F1, bet ir vandens sporte, kuriam jaučiu didelę aistrą. Tačiau„Sauber“ komanda buvo tie, kurie, peržiūrėję mano gyvenimo aprašymą, ne tik pasikvietė atvykti pokalbiui į Šveicariją, bet ir vėliau pateikė rimčiausią pasiūlymą. Atsimenu, gavęs lėktuve vietą 1-F jau tada pagalvojau, kad galbūt tai - geras ženklas.

Kaip atrodė darbo pokalbis, atvykus į Šveicariją?

Pats pokalbis vyko apie 4 valandas. Jame dalyvavau aš ir dar trys žmonės iš „BMW Sauber“: personalo vadovė, vyr. inžinierius ir administracijos vadovas. Atsimenu, vaikštinėjome po gamyklą su skyriaus viršininku, kuris manęs klausinėjo ką esu veikęs, kaip tai susiję su pozicija, į kurią pretenduoju. Darbo pokalbis virto šiokia tokia ekskursija. Aš, ačiū Dievui, tuo metu nežinojau, kad šneku su savo būsimu viršininku – tai sumažino jaudulį. Tik pradėjęs dirbti supratau, kad tuomet bendravau su gana svarbiais, griežtais ir įtakingais žmonėmis.

Po savaitės gavau atsakymą, kad esu priimtas. Pradėjau dirbti ką tik įkurtame kompozitinių medžiagų tyrimų ir vystymo technologijų skyriuje. Buvo labai įdomu, nes per pirmus 2 metus turėjome daugiau nei 100 įvairių projektų, kai produktą ar detalę kūrėme „nuo nulio“.

Kaip manote, ar tam, kad sėkmingai įveikėte atranką, turėjo įtakos jūsų darbinė patirtis Lietuvoje?

Galbūt. Manau, svarbu ir tai, kad darbo ieškojau labai palankiu metu – kaip tik kūrėsi didžiulio BMW koncerno „Formulės 1“ padalinys ir aš patekau į tą priėmimo bangą, kurios metu buvo įdarbinta nemažai žmonių. Kiti kandidatai, kaip ir aš, buvo sužavėti F1, tuo, kad galės dirbti su geriausiais pasaulio specialistais, taip pat ir Šveicarijos gyvenimo sąlygomis – tai buvo nepranokstamas derinys.

Žinoma, dirbant padėjo ir įgytas finansų vadybininko išsilavinimas – tuomet į daugelį procesų komandoje žiūri kitokiomis – savininko – akimis, supranti užduočių mastą, kurį patiria vadovai, nestebina kartais neišvengiami jų sprendimai.

Kokios savybės Jums labiausiai padeda darbe?

Manau, konkretumas, aiškumas ir profesionalus požiūris.

Kas svarbiausia, siekiant sėkmingos karjeros F1: būti geru specialistu ir turėti puikų išsilavinimą, ar didžiulę motyvaciją ir norą?

Žinoma, motyvacija labai svarbu, bet šalia jos labai pagelbėtų ir inžinieriaus specialybė. „Sauber“ tikrai yra palanki komanda atsiskleisti ir įgyti rimtos patirties jauniems specialistams. Šioje komandoje yra važiavusios tokios žvaigždės, kaip: Kimi Raikkonen, Robert Kubica, Felipe Massa ir kiti. Komandos įkūrėjas Peter Sauber yra asmeniškai rėmęs net ir Michaelį Šumacherį jo karjeros pradžioje. Tai – tarsi jaunų talentų kalvė. Yra nemažai jaunuolių (dažnai iš Didžiosios Britanijos), čia atvykstančių atlikti praktiką, tarp jų net tokie, kurie nelabai mėgsta vairuoti automobilį ar beveik nesidomi F1, tačiau yra puikūs savo srities, pvz. elektronikos ar IT srities, specialistai. Čia jiems yra sudarytos puikios sąlygos tobulėti. Praktikantai dirba tokį pat rimtą darbą, kaip ir tikrieji komandos darbuotojai, tik, žinoma, yra prižiūrimi.

Kalbant apie reikalavimus jauniems specialistams, gerokai nustebino CV tradicijos Šveicarijoje. Jei pvz., JAV pageidautina savo pasiekimus sutalpinti į 1 A4 formato puslapį, tai čia 10-ies puslapių jaunuolio CV segtuvas su informacija ir net rekomendacijomis beveik nuo pradinės mokyklos laikų – įprasta praktika.

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į F1 nuo tada, kai pradėjote ten dirbti, o ne tik stebėti varžybas per televizoriaus ekraną?

Vaikystėje, stebint „Formulės 1“ varžybas televizoriaus ekrane, viskas atrodė daug gražiau ir paprasčiau. Tuo metu galvodavau, kad geriausias darbas – vairuoti, o visa kita – tik aptarnaujantis personalas. Pradėjęs dirbti, kur kas didesnį dėmesį pradėjau kreipti į detales: kokius sprendimus komanda vysto, kokių atsisako, ką konkurentai tobulina ir panašiai. Supratau ir sunkaus bei įtempto darbo reikšmę.

Neįtikėtina, kaip gali būti ištobulinti F1 automobiliai – jau dabar yra galimybė automobiliui pasiekti tokį greitį, kad vairuotojas važiuodamas nuo perkrovos prarastų sąmonę.

Įdomu sekti ir pačias naujienas F1. Pavyzdžiui, netrukus startuos „Roborace“ varžybų serija (ji bus „Formulės E“ serijos dalis,- aut. past.) kurioje bolidai bus bepiločiai – tarpusavyje rungtyniaus komandų inžinieriai. Nors pas mus juokaujama, kad „laimintis automobilis – visada gražiausias“, iš tiesų dizainui čia skiriamas išskirtinis dėmesys. Įspūdingai atrodančių automobilių pagrindinis dizaineris – futuristas Daniel Simon. Jis yra žinomas kaip Holivudo filmo „Tronas“ pagrindinis dizaineris, „Lotus Renault“ motociklo kūrėjas.

Gal jau žinote receptą, kaip išauginti F1 sportininką? Kokiomis savybėmis jis turi pasižymėti?

Dauguma apie F1 lenktynių trasą svajojančių sportininkų savo kelią pradeda kartinguose. Varžybos kartingais jau ankstyvame amžiuje suteikia techninių žinių, reakcijos, vikrumo laviruojant grupėje ir kitų būtinų įgūdžių. Atsidūrus prie starto linijos F1, aiškiai matosi, kurie sportininkai yra „praėję“ kartingų mokyklą, o kurie tą padaryti šiek tiek pavėlavo.

Natūralu, kad kiekvienas lenktynininkas turi būti nusiteikęs daug ir rimtai dirbti. Tam, kad pasiektų kuo aukštesnių rezultatų, jiems nuolat reikia laikytis dietų, palaikyti gerą fizinę formą. Tuo padeda rūpintis asmeniniai fizioterapeutai bei specialios sporto klinikos. „Formulėje 1“ panašiai, kaip ir žirgų lenktynėse – kad žirgui geriau sektųsi, raitelis turi būti kuo lengvesnis. Nors F1 pilotą „neša“ 1000 žirgų, bet kuo jis lengvesnis, tuo didesnes bolido reguliavimo galimybes teikia sportininko sutaupyti kilogramai – sudėjus balasto svarmenis tinkamose vietose, galima palankiau sau sustyguoti bolidą, nuleisti jo svorio centrą. Minimalus svorio limitas šiuo metu yra šiek tiek padidintas, bet bendra taisyklė išlieka ta pati – lengviausi pilotai sveria 60-70 kg ir yra tik apie 160-175 cm ūgio. Pats bolidų vidus taip pat yra gaminamas atsižvelgiant į jais važiuosiančių sportininkų kūno matmenis, sėdynės lukštas – į nugaros linkius. Vidutinio ūgio vyras, ne F1 sportininkas, dažniausiai į tokią sėdynę nė netilptų. Kita vertus, fiziniai duomenys yra tik antraeilės svarbos dalykas, ir jei jaunuolis talentingas ir pasiruošęs daug dirbti, juo tiki rėmėjai, tada ūgis bei svoris nėra didelės kliūtys.

Ištvermė ir kantrybė – taip pat labai reikalingos savybės šiame sporte. Vien varžybų metu bolide sportininkai praleidžia dvi valandas, o temperatūra automobilio viduje labai aukšta – važiuojant širdis dirba lyg kaitinantis saunoje, prarandama daug skysčių. Visų lenktynių metu sportininkas negali atsisegti tampriai prisegtų saugos diržų, tad jo kvėpavimas taip pat būna apsunkintas.

Paminėjote naują bepiločių bolidų varžybų seriją, taip pat ką tik startavo „Formulė E“ – elektromobilių varžybų serija. Ar stiprėjančios ekologiškumo tendencijos veikia ir pačią F1?

Tikrai taip. Pirmiausia, automobiliuose įrengiami ženkliai mažesni varikliai – jei 2002 metais startuodavo automobiliai su 3 l V10 varikliais, tai dabar turime dalinai hibridinį, 1,6 l variklį, su papildomomis sistemomis, kuris stabdymo metu kaupia elektros energiją.

Pati komanda, inžinieriai taip pat stengiasi tausoti aplinką, prisidėdami prie gamtosauginių iniciatyvų. Prieš kelerius metus visa mūsų automobilių stovėjimo aikštelė buvo uždengta saulės baterijomis – taip generuojama dalis vėjo tunelio sunaudojamos elektros energijos.„Sauber“ komanda yra gavusi „Carbon Neutral“ įmonės vardą. Mes taip pat padedame Ciuricho universiteto studentams tobulinti jų jaunesnei „Formulei E“ skirtą automobilį, kuris yra labai mažas, bet siekia pasaulio rekordų.

Formulėje 1“ dirbate jau palyginti ilgai. Ar dabartinės pareigos­­­– jau aukščiausias karjeros laiptelis? Kokie tolimesni Jūsų karjeros siekiai?

Čia metai tiksi labai greitai, ir galbūt tik dabar pradedu tiksliau suvokti, kas ir kaip vyksta F1 „laive“. Iki kapitono lieptelio dar reikia tikrai daug ir ilgai dirbti, pamatyti ir išmokti. Karjeros pradžioje dirbau skyriaus, atsakingo už aerodinaminius elementus, vadovu, vėliau „Tesla Motors“ aptarnavimo vadovu Šveicarijai, „Sauber“ prototipų skyriaus vadovu, o šiuo metu esu atsakingas už kokybės kontrolę mūsų komandoje.

Nors šias pareigas vadinu ramesnėmis, vis dėlto atsakomybės netrūksta – po varžybų F1 automobiliai išardomi, irvisos detalės keliauja į mūsų skyrių tikrinimui. Kiekviena detalė turi savo techninį pasą, kiekvienas žingsnis – tvirtinamas parašu. Šiame etape tikslumui ir tvarkai skiriamas išskirtinis dėmesys, nes nuo to priklauso saugumas. Pvz., aukštą hidraulinį slėgį atlaikančioms detalėms net 0,001 mm skirtumasyra svarbus. Jis gali skirti gerą detalę nuo nekokybiškos, nors iš pažiūros jos visos atrodytų idealios, rūpestingai išlietos iš egzotiškų metalų lydinių.

Vis dėlto, dabar pagrindinė mano ir žmonos „karjera“ – dukrelė, kuriai ir noriu skirti daugiausiai savo dėmesio ir laiko.

Gyvenate Šveicarijoje. Kokia ten automobilių sporto padėtis?

Paradoksalu, kad Šveicarijoje gyvena didžiausios „Formulės 1“ žvaigždės, gatvėse pilna brangiausių automobilių, vis dėltovalstybės politika – skatinti viešąjį transportą.

Šveicarijoje nebevyksta F1 lenktynės, apskritai beveik nevyksta automobilių sporto renginiai, nebent vietinės reikšmės kalnų slalomo lenktynės. Išimtis - retro automobilių paradai, kai gatvėse galima pamatyti išties įspūdingų ir brangių mašinų. Tiesa, pastebiu šiokį tokį atgimimą – rodos, įvyks drifto etapas.

Itin didelio saugumo siekiama ir keliuose, kuriuose galioja labai griežtos taisyklės.Jų nesilaikymas garantuoja didžiules baudas. Nors greičiausi pasaulio lenktynininkai gyvena Šveicarijoje arba Monake, bet vis tiek yra priversti važiuoti 50 km/ val. greičiu. Viršijus greitį 50 km, iš vairuotojo atimamas automobilis, kaip nusikaltimo įrankis!

Ar sekate Lietuvos automobilių sporto naujienas? Kokius pagrindinius pokyčius per tuos metus, kuriuos praleidote dirbdamas užsienyje, pastebite?

Nors laiko labai trūksta, bet stengiuosi sekti Lietuvos autosporto naujienas ir aktualijas. Pastebiu spartų technikos, automobilių, renginių pristatymo kokybės gerėjimą. Informacija žiūrovams perduodama gerokai patraukliau, daugiau galimybių teikia moderni vaizdo įrašymo technika, atsiranda itin kokybiškų, tarptautinio lygio vaizdo siužetų ir reportažų po varžybų.

Kaip F1 atstovas, džiaugiuosi,kad atsiranda vis geresnės sąlygos ir lietuviams stebėti F1 lenktynes: daugėja tiesioginių skrydžių, lengvėja susisiekimas.Manau, kad kuo dažniau lietuviai važiuoja į Europą ir stebi įvairias varžybas, bendrauja su sportininkais, organizatoriais bei kitaip semiasi kitų šalių organizacinės patirties, tuo greičiau turėtų kilti ir autosporto kokybė Lietuvoje. Nebūtina išradinėti dviračio – galima pasinaudoti jau esamais pavyzdžiais pasaulyje bei kaimyninėse šalyse, pritaikant patirtis Lietuvos rinkai.

Ar Jums pačiam niekada nebuvo kilusi mintis sėsti už lenktyninio automobilio vairo?

Tiesą pasakius – visados, tik niekados nebuvo laiko; matyt, jo taip ir nebeatsiras. Nors labiausiai mėgstu žiedines lenktynes, bet prieš daugelį metų mane atsitiktinai buvo įsukęs dragas ir driftas. Vis dėlto buvau organizatorius, o ne sportininkas. Rengdavome legalias naktines lenktynes, kurios tuo laiku buvo gana naujas reiškinys. Nors turėdavome visus įmanomus leidimus,bet vistiek dažnai tekdavo aiškintis ir su policijos pareigūnais. Mieste triukšmauti galima tik iki 22 val., o kvalifikaciniams važiavimams prasidėjus apie 19 val., iki ramybės laiko ne visuomet pavykdavo varžybas užbaigti.

Ši patirtis – labai gera mokykla. Varžybas organizuodavome prekybos miestelyje „Urmas“, kuriame tik 16 val. darbus pamažu baigdavo prekybininkai, o mums jau 18 val. reikėdavo atidaryti renginį. Tačiau mes sugebėdavome per 2 valandasturgaus teritorijojeparuošti ir pravesti tikrą automobilių sporto šou. Tokios patirtys parodo, ką galima nuveikti per žaibiškai trumpą laiką su puikia komanda!