Švedijos simbolis „Volvo 240“ švenčia keturiasdešimtmetį
1974 m. rugpjūčio 21 d. žiniasklaidai pirmą kartą buvo pristatytas „Volvo 240“. Ši modelių serija tapo precedento neturinčia „Volvo“ sėkmės istorija. Per 19 metų buvo pagaminta ir parduota apie 2,8 mln. šio modelio serijos automobilių.
1974-ieji buvo svarbūs metai Švedijai. Pavasarį ABBA su „Waterloo“ laimėjo „Eurovizijos“ dainų konkursą, aštuoniolikmetis Björnas Borgas užkariavo teniso elitą, o „Volvo“ pristatė vieną svarbiausių kompanijos modelių.
Rugpjūčio 21 d. žiniasklaida pirmą kartą gavo progą pamatyti naująjį automobilį ir juo pasivažinėti. Žurnalistai buvo atskraidinti užsakytu lėktuvu iš „Volvo“ buveinės Torslandoje į mažą miestelį Borlänge, kur jų jau laukė būrys „Volvo 244 GL“. Kiekvienas jų buvo nudažytas tais laikais populiaria oranžine spalva – net interjeras ir bagažinė buvo oranžinės spalvos.
Nors „Volvo 240“ buvo „140“ serijos tęsinys, jis žymiai skyrėsi nuo savo pirmtako. Naujovės labiausiai buvo pastebimos priekyje. Ryškiausia priekio detalė buvo masyvūs buferiai – automobilis iš viso buvo 13 cm ilgesnis už „140“ serijos pirmtaką.
Automobilis buvo komplektuojamas su dviem naujais benzininiais varikliais, kurių pajėgumas svyravo nuo 97 iki 123 arklio galių. Pastaroji versija pasižymėjo tiesioginiu kuro įpurškimu. Automobilio priekis buvo visiškai naujos konstrukcijos: jame buvo įrengti MacPhersono statramsčiai ir krumpliastiebinis vairo mechanizmas.
1974 m. spalį prasidėjo prabangesnės „260“ serijos gamyba. Į „Volvo 264“ buvo montuojamas naujas 2,7 litro, 140 AG V6 variklis. Šis variklis, vadinamas „B27“, buvo sukurtas Duvrine, šiaurės Prancūzijoje, ir buvo „Volvo“, „Renault“ bei „Peugeot“ bendradarbiavimo rezultatas.
Visiškai naujas variklis buvo pristatytas su 1979 m. modeliu, automobiliu su šešių cilindrų dyzeliniu varikliu, sukurtu bendradarbiaujant su „Volkswagen“. Kai kuriose šalyse buvo galima įsigyti šio automobilio versiją ir su penkių cilindrų dyzeliniu varikliu. 1981 m. modelis buvo su 244 serijos variklio versija su turbina ir 155 AG. Tačiau didžioji sensacija pasirodė šiek tiek vėliau – tai buvo „245“ serijos universalai, pirmieji serijinės gamybos universalai su turbininiais varikliais.
Bėgant metams būta ir daugiau „Volvo 240“ kėbulo versijų. Be dviejų, keturių ir penkių durelių modelių „Volvo“ buvo sukūrusi ir išskirtinę kupė versiją – „262C“, kurią sukonstravo italų įmonė „Bertone“. 1977–1981 m. iš viso buvo parduoti 6 622 šio modelio vienetai. Kalbant apie dydį, priešingas kraštutinumas buvo „264TE“ ir „245T“, abu šie modeliai buvo pailginti 70 cm. „264 Top Executive“ buvo prabangių limuzinų laida, o „245 Transfer“ – itin didelis universalas, kuris, be kitų paskirčių, kaimo vietovėse tarnavo kaip mokyklinis transportas.
1976 m. rudenį „Volvo“ tapo labiausiai aplinką tausojančiu automobiliu pasaulyje. Pirmieji „200“ serijos modeliai su katalizatoriais ir „Lambda“ davikliais buvo išsiųsti į Kaliforniją. „Lambda“ davikliai reiškė, kad 90 % kenksmingų dujų, pvz., angliavandenilių, anglies monoksido ir azoto oksidų, „dingdavo“ kataliziniame konverteryje. 1977 m. „Volvo“ laimėjo Amerikos nacionalinį aplinkosaugos sektoriaus apdovanojimą. 1978 m. „Volvo 240“ Kalifornijos oro išteklių tarybos buvo pripažintas švariausiu JAV automobiliu.
„Volvo 240 Turbo“ taip pat tapo sėkmingu lenktyniniu automobiliu. Geriausias rezultatas buvo pasiektas 1985 m., kai Thomasas Lindströmas ir Gianfranco Brancatelli laimėjo Europos kėbulinių automobilių žiedinių lenktynių čempionatą (ETC).
„Volvo 240 / 260“ gavo daugybę apdovanojimų už savo saugumą. Jungtinėje Karalystėje „Volvo“ buvo apdovanotas Dono saugumo trofėjumi (Don Safety Trophy) už saugumo skatinimo iniciatyvas ir saugias automobilių konstrukcijas, kurios buvo saugesnės negu reikalaujama pagal teisės aktus. 1976 m. JAV kelių eismo saugumo administracija pripažino „Volvo 240“ tęstiniu saugaus darbo standartu. Pasak JAV Traumų ir nelaimingų atsitikimų greitkeliuose duomenų instituto, keturis metus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje „Volvo 240“ universalas buvo saugiausias tokio dydžio automobilis JAV.
„Volvo 240“ tapo kolekcininkų automobiliu. Entuziastai seniai įnirtingai ieško šios serijos modelių su turbininiais varikliais, tačiau pastaruoju metu didėja geros būklės įprastesnių modelių paklausa – senų „Volvo 240“ kainos vis didėja. Atsarginių dalių nesunku gauti, jas taip pat vis dar galima užsisakyti tiesiogiai iš „Volvo“ – naujai pagamintų senų modelių komponentų skaičius nuolat auga.
„Volvo 240“ taip pat buvo gaminamas Kalmare ir Belgijos mieste Gente. Paskutinis automobilis išriedėjo iš Torslandos gamyklos Geteborge 1993 m. gegužės 5 d. Tuo metu modelis buvo išgyvenęs tiek, kiek prieš 19 metų niekas negalėjo įsivaizduoti.
Paskutiniojo „240“ raktelius savininkui perdavė pats „Volvo“ generalinis direktorius Pehras G. Gyllenhammaras. Pehras G. Gyllenhammaras pats turėjo keletą nestandartinių „240“ modelių, kuriais važinėdavo į darbą. Raktelių įteikimo ceremonijos metu jis kalbėjo: „Mes turėjome saugiausią pasaulio automobilį, vieną iš labiausiai vertų įsigyti automobilių, jis yra legenda, automobilis, kurį dar ilgai prisiminsime“.
„Volvo 200“ serija iki šiol yra geriausiai bendrovės parduotas modelis: pagamintas 2 685 171 vienetas „240“ ir 177 402 vienetai „260“. Iš viso 1974–1993 m. pagaminta 2 862 573 šios serijos modelių vienetų.
