Indrė Senkutė: „Svarbiausia yra laimėti prieš save"

Indrė Senkutė apibūdinama kaip viena greičiausių šalies žiedo lenktynininkių. Sportininkė neslepia, kad tobulėjimui ir aukštų rezultatų siekimui atiduoda daugybe laiko. Kaip pati teigia, tikslai niekada nebūna lengvai pasiekiami, o pasiduoti nevalia. Indrė sutiko prisidėti prie LASF iniciatyvos, kuria siekiama supažindinti visuomenę su žymiausiomis šalies lenktynininkėmis ir skatina moteris ieškoti ir atrasti naujus hobius.

Kokia buvo Jūsų pažintis su automobilių sportu?

Visada labai norėjau ir svajojau lenktyniauti. Pirmiausia pradėjau domėtis motoroleriais, motociklais ir ieškojau bendraminčių, kurie užsiimtų tokia veikla. Tad važinėdavausi motociklu bekelės trasoje, kol supratau, kad man neįdomu važiuoti taip, kaip visiems. Man reikia išmokti kažko daugiau. Susiradau nemokamą kartingų būrelį, kiek vėliau su bendraklasio mašina pradėjome važiuoti greituminiuose slalomuose. Toliau sekė lenktynės, kurioms automobilius skolindavausi. Taip viskas ir klostėsi, kol gavau pasiūlymą iš vienos komandos sudalyvauti lenktynėse „Ralis aplink Lietuvą“.

Žiūrėdama į lenktynininkus svajojau ir aš kada nors stovėti prie starto linijos kaip lygiavertė varžybų dalyvė - išmėginti save trasose, paragauti tikros konkurencijos. Gilinausi į įvairias technikos subtilybes ir visada jaučiau, kad galiu daugiau. Pradėjau eiti šiuo keliu ir dabar lenktyniauju penktą sezoną.

Kokias automobilių sporto rūšis esate išbandžiusi? Kuri ir kodėl labiausiai patinka?

Esu išbandžiusi slalomą, greituminį slalomą, žiedines lenktynes, kartingus ir mėgėjiškus orientacinius ralius. Kol kas pasilikau prie žiedinių lenktynių. Man patinka, kad žiedas yra konkurencingos varžybos, tačiau kartu ir gana saugios.

Esate apibūdinama kaip viena greičiausių šalies lenktynininkių. Visada svajojote apie tokį titulą ar viskas įvyko natūraliai?

Na, mūsų, moterų, žiedinėse lenktynėse nėra labai daug, tad tapti viena greičiausių kol kas nėra sudėtinga. Tačiau manau, kad man dar tikrai yra kur tobulėti. Save apibūdinčiau kaip siekių fanatikę – gyvenime mane „veža“ išsikelti tikslai ir jų siekimas. Esu iš tų žmonių, kurie atiduoda nemažai laiko treniruotėms ir nepalieka visko tiesiog plaukti pasroviui.

Minėjote, kad esate išbandžiusi ne vieną autosporto rūšį, tad akivaizdu, kad sudalyvavote daugybėje varžybų. Kurios iš jų įsiminė labiausiai?

Negalėčiau išskirti vienų varžybų ar vieno laimėjimo. Kiekviena pergalę, pasirodymą, išmoktą pamoką labai vertinu.

Iš sportininkų dažnai tenka girdėti, kad kiekvienų varžybų finišas jau yra laimėjimas, nepriklausomai nuo to, kokią vietą užimi. Ar jums svarbu laimėti?

Svarbiausia yra laimėti prieš save. Pasibaigus lenktynėms jaustis ramiai, žinoti, kad padarei viską, ką galėjai. Man tai yra svarbi ir kartu sunki užduotis. O jeigu įdedama pakankamai pastangų, tai anksčiau ar vėliau, pergalę prieš save lydi ir pergalė ant podiumo.

Kaip įprastai atrodo Jūsų pasiruošimas varžyboms?

Tiesą pasakius, sudėtingai. Viso sezono metu ir gerokai prieš jį, gyvenu nuolatinio planavimo tempu. Kadangi turiu stabilų ir gana prie vietos „pririštą“ darbą, į kurį kelionė kasdien užtrunka 2 valandas, tai laisvo laiko lieka dar mažiau.

Kiek galiu, prie technikos priežiūros stengiuosi prisidėti pati. Stengiuosi ieškoti detalių, geresnių techninių sprendimų, vis dėlto kartais tenka mašiną su tralu tempti pas mechanikus ir vidury nakties, nes tik tada baigiu kitus darbus. Juokauju, kad jau galėčiau dalyvauti lenktynėse ir su priekabomis.

Varžyboms ruošiuosi ir fiziškai, taip pat dirbame su treneriu analizuodami vairavimo subtilybes, padarytas klaidas. Emocinis pasiruošimas man yra labai svarbus. Kartais būna sudėtinga, bet toks yra svajonių ir tikslų siekimas – jei viskas būtų paprasta, tai turbūt nebūtų ir įdomu.

Kokioms varžyboms ruošiatės šį sezoną? Kokių rezultatų tikitės?

Šiemet nusprendžiau save išbandyti kuo daugiau skirtingų varžybų. Dalyvauju Lietuvos žiedinių lenktynių čempionate su „Autoplius.FastLap“ komanda, taip pat Baltijos šalių žiedinių lenktynių čempionate, kai kuriuose ilgų nuotolių čempionato etapuose. Varžybos išsidėstė Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos trasose. Tikiuosi tobulėti.

Kaip manote, kokios moteriškos savybės suteikia pranašumo lenktyniaujant?

Moterys atsargesnės, turi daugiau savisaugos jausmo. Kartais tai padeda, bet kartais ir trukdo, nes įtikinimas savęs važiuoti kai kuriuos posūkius nestabdžius arba stabdyti vėliau užtrunka ilgiau.

Kas yra Jūsų pavyzdys autosporte?

Mano sužadėtinis Karolis Gedgaudas. Bet kokiomis sąlygomis greitas kaip vėjas, ramus kaip belgas ir šypsosi labai gražiai.

Kaip vertinate moterų įsitraukimą į automobilių sportą? Ar moterų dalyvių skaičius varžybose didėja ar mažėja, kas tai lemia?

Didėja. Kuo toliau, tuo daugiau moterų įsitraukia tiek į automobilių, tiek į motociklų sportą. Moterys atranda įvairius hobius, jas paskatina tuo besidomintys pažįstami, vaikinai, tėvai. Patiems vyrams smagu, kad stereotipai nyksta ir šiame sporte atsiranda vis daugiau kolegių.

Mano manymu, kiekvienam žmogui: tiek vyrui, tiek moteriai, naudinga bent kartą sudalyvauti slalomo varžybose, nes jose galima pajausti automobilio gabaritus, pasivažinėti ant šlapios dangos, pasitreniruoti, kaip valdyti automobilį ekstremaliose situacijose.

Ką patartumėte moterims, besidominčiomis galimybe prisijungti prie automobilių sporto?

Nestabdyti. Kreiptis. Ieškoti informacijos. Yra labai daug varžybų, kur galima važiuoti ir standartiniais automobiliais – tai puiki pradžia. Nepamirškite, kad tikslai lengvai nepasiekiami – būna sunku, bet pasiduoti nevalia.