4x4 propaganda: Kažkur miške, užklimpę purve ir be mobilaus ryšio

Autorius Vytautas Pilkauskas

Tokios šeštadienio pabaigos nesitikėjo niekas. Žinojome, kad tą dieną turėsime reikalų su sunkiau įveikiamais kelio ar bekelės ruožais, kad galbūt teks šiek tiek pabuksuoti bei kad laukia įdomūs nuotykiai. Bet tikrai niekas neplanavo visureigio „pakabinti ant pilvo“ bei lipti į pušies viršūnę ne tam, kad pažiūrėti, kaip viskas atrodo iš aukštai, bet naiviai tikintis, kad vis dėl to ten viršuj pavyks pagauti bent minimalų mobilųjį ryšį ir išsikviesti pagalbą.

Čia tiktų naujas posakis: „Kuo rimtesnis visureigis, tuo aukščiau reikia lipti į medį ir mobilaus ryšio ieškoti“.

Gerai, kad šį kartą neturėjome visureigio su didesne prošvaisa ir galingesniu varikliu. Tuo džiaugėsi ne tik mūsų ekipažas, bet ir atvykę gelbėtojai, turintys daug patirties visureigių srityje ir bekelės varžybose.

Bet apie visus šeštadienio nuotykius bekelės varžybose „4x4 propaganda“ nuo pradžių.

4x4 propaganda

Bekelės varžybų „4x4 propaganda 2016“ renginių serija yra skirta keturiais ratais varomų automobilių entuziastams. Vairuojantys keturiais ratais varomus „Subaru“, „Land Rover“ ir „Toyota“ jau turėjo po vieną renginį, o kovo 19 dieną atėjo eilė „Nissan“ markės automobiliams.

Kaip ir pirmose trijose varžybose, taip ir šiose galėjo dalyvauti ir kiti automobiliai, kuriems buvo skirta svečių įskaita.

Taigi į šeštadienio renginį susirinko 16 ekipažų, tarp kurių šeši buvo „Nissan“ markės automobiliai ir dešimt kitų markių visureigių ar keturis varomuosius ratus turinčių automobilių, tokių kaip „Subaru Impreza“ ar „Forester“.

Varžybų esmė paprasta. Renginio organizatorius Gediminas Grigaitis kartu su komanda per keturias dienas buvo paruošę beveik 100 taškų tam tikroje apibrėžtoje, nemažoje vietovėje. Taškai buvo pažymėti koordinatėmis. Dalyviams reikėjo juos rasti, o radus nusifotografuoti prie ten esančių objektų ir nuotraukas įkelti į renginio paskyrą „Facebook'e“. Už kiekvieną surastą tašką dalyviai gavo nustatytą balų skaičių. Balus už kiekvieną surastą tašką galėjo gauti tik du ekipažai, taigi jeigu prie taško jau būdavo įkeltos dvi nuotraukos, kitiems iki jo jau buvo neverta važiuoti.

Visi dalyviai vienas kito dislokacijos vietą matė specialiame „logeryje“, taigi buvo galima susidaryti strategiją, iki kurio taško verta važiuoti, o kurį geriau palikti priešininkams ir leistis link kito taško. Be to, kiekvieno taško koordinates reikėjo suvedinėti į GPS ir tikrinti, kaip toli jis yra nuo esamos vietos, žiūrėti kokie taškai yra pakeliui, kur juda priešininkai, stebėti „Facebook“ paskyrą, ar niekas dar neįkėlė nuotraukų po paruoštais taškais, ar organizatoriai neįkėlė naujų taškų su koordinatėmis. Krūva reikalų!

Nissan Navara ekipažas

Visa tai buvo intelektualus, mobilus, interaktyvus, orientacinis, strateginis, komandinis žaidimas, kuriame itin greitai buvo pagautas azartas, kuriuo užsikrėtė ir mūsų ekipažas važiavęs su naujuoju „Nissan Navara NP300“, turinčiu 2,3 litro 190 AG ir 450 Nm galios dyzelinį variklį su dvejais turbokompresoriais.

Ekipažą sudarė keturi nariai: šių eilučių autorius Vytautas Pilkauskas, Paulius Sviklas iš portalo „gazas.lt“, Egidijus Babelis iš „Keturi ratai“ bei Mindaugas Plukys - „Nissan“ komunikacijos vadovas Baltijos šalims. Tokio tipo varžybose visi dalyvavome pirmą kartą. Tikslų pasiekti aukštus rezultatus nebuvo, norėjome tiesiog gerai praleisti laiką, pafotografuoti automobilį gražiose Lietuvos vietovėse. Bet vos tik sėdome į „Navara“, iškart užvirė azartas ir dingo mintys tik apie paprastą pasivažinėjimą. Laiko planuotiems fotografavimams buvo skirta minimaliai. Teko imti išmaniuosius telefonus į rankas, jungti prie papildomų maitinimo šaltinių ir sekti įvykius. Viso žaidimo metu keturi mobilūs telefonai nebuvo paleisti iš rankų naviguojant, fotografuojant, naršant bei stebint varžovus.

Startas

Oficialus varžybų startas buvo 10:45, kuomet į renginio „Facebook“ paskyrą sukrito pirmosios objektų nuotraukos su koordinatėmis. Žaidimą visi ekipažai pradėjo šiek tiek anksčiau, iš starto pajudėdami į kurią nors vietovės vietą ir tikėdamiesi, kad kurio nors taško koordinatės pasitaikys visai šalia. 17:00 visi dalyviai turėjo būti finiše, ten iš kur ir pajudėjo starto metu.

Mes nuo starto nuvažiavome apie 15 kilometrų ir sustojome prie senos Skurbutėnų bažnyčios. Vos tik pasirodė pirmosios nuotraukos su koordinatėmis, pamatėme, kad vienas objektas yra būtent ta bažnyčia, prie kurios mes stovėjome. Taigi greitai padarėme nuotrauką, įkėlėme ją ir labai lengvai pelnėme pirmuosius balus. Tiesiog pasisekė ir tai dar labiau nuteikė rimtai sudalyvauti visame žaidime.

Varžybų eiga

Taigi greitai peržiūrėjome kitų objektų koordinates ir sudarėme strategiją surasti kitus du taškus, esančius arčiausiai mūsų dislokacijos. Po maždaug 20 minučių pasiekėme sekantį objektą, o dar po keturiolikos jau fotografavomės pamiškėje prie stovyklavietės.

Toliau sekė tas pats – sudaryta strategija, kur važiuoti, kitų dalyvių judėjimo stebėjimas bei jų aplankytų taškų atmetimas. Pajudėję link sekančio suplanuoto taško, pamatėme, kad buvo įkeltos naujų taškų koordinatės. Tai du taškai vienas šalia kito, vienas vienoje plačios brastos pusėje, kitas kitoje. Matydami kitų dalyvių dislokacijos vietas ir įvertinę situaciją, kad galime spėti ten nuvykti pirmiau už kitus ir vienu kartu pačiupti daug balų, leidomės į kelią.

Pirmąjį tašką prie brastos pasiekėme šiek tiek daugiau nei po pusvalandžio. Nusifotografavome. Paanalizavome brastą ir lėtai, bet užtikrintai leidomės per ją. „Nissan Navara“ tai buvo visai nesudėtinga užduotis. Po dviejų minučių jau turėjome nuotrauką ir iš kitoje brastos pusėje esančio taško.

Beliko abi nuotraukas įkelti ir lėkti toliau. Tačiau toje vietoje nebuvo mobilaus ryšio. Taigi nieko nelaukdami pradėjome judėti ir gaudyti ryšį, kuris vis neatsirado. Tuo metu, kol mes gaudėm ryšį, prie brastos privažiavo kitas ekipažas. Galų gale užsimezgė mobilus ryšys ir fotografijas spėjom įkelti pirmieji bei gauti už tai daugiau taškų, nei antri likę varžovai.

Po 20 minučių fotografavomės kitoje vietoje, o dar po 15-os jau prie kito taško, kurį norint pasiekti reikėjo bristi per upę arba perbėgus tiltą. Pasirinkome antrą variantą.

Aklavietė

Šioje varžybų stadijoje turėjome nuotraukas iš septynių taškų ir jautėmės užtikrintai. Tada atsirado dar naujų taškų koordinačių. Pradėjom juos tikrinti bei dėlioti strategijas link kur judėti, nes visi dalyviai jau plačiai buvo pasiskirstę po perimetrą ir taip pat galvojo apie tuos pačius taškus. Taigi lekiant iki vieno iš jų – nespėjome, jį spėjo nugvelbti kiti. Tada metėmės link kito taško, bet iki jo pasuko ir kitas ekipažas, kuriam jis buvo žymiai arčiau.

Galiausiai nusprendėme važiuoti link taško, kurį vienas ekipažas jau buvo radęs, tačiau jį rasti gali du ekipažai – tik antrasis už tai gauna mažiau balų. Įvertinę tai, kad kiekvienas balas svarbus, leidomės į pastarojo taško paiešką miškų keliukais.

Nors navigacija kelis kartus rėkte rėkė, kad reikia apsisukti ir važiuoti didžiuliu lanku asfaltuotais keliais, mes judėjime automobilių takais miške ir tikrai tikėjomės, kad jais pasieksime tai, ką norime. Tačiau kartais baigiasi ir miško keliukai – atsimušėm į medžių sieną. Visa esmė, kad link šio taško privažiuoti reikėjo visai iš kitos pusės, o kad tai padaryti normaliais keliais, būtų reikėję sukti didžiulį lanką. Klastingas taškas pasitaikė. Taigi likome sugaišę šiek tiek laiko ir neradę objekto.

Trys taškai!

Valandą laiko kentėme balų badą, šypsenos dingo iš veidų. Tuomet vėl pasirodė naujų taškų koordinatės. Vienas netoli mūsų, bet dar arčiau kito ekipažo. Taigi jie buvo pirmi, o mes antri, bet balą užsidirbom.

Už pusvalandžio kelio numatėme kitą tašką, bet link jo judėjo ir kitas ekipažas iš kitos pusės. Pagal skaičiavimus ir likusį atstumą matėme, kad jie bus greitesni ir neklydome. Mums pritrūko dviejų minučių, tačiau vieną balą pelnėme ir vėl. Vedini azarto pamatėme, kad už 7 minučių kelio yra kitas taškas. Link jo judėjo ir kiti varžovai. Kai privažiavome, jie jau prieš akimirką buvo nusifotografavę.

Greit šokom iš mašinos, bėgte leidomės iki taško fotografuotis ir kelt nuotrauką į Facebooką. Bet varžovai vis gi pirmiau atvažiavę, pirmiau ir įkėlė. Bet vėl nugriebėme vieną balą.

Mobilus taškas

14 val. 22 min. pajudėjome iš šio paskutinio surasto objekto. Užbėgant įvykiams už akių, galima pasakyti, kad per likusias 2 val. ir 38 minutes, likusias iki finišo, daugiau taškų neradome, bet pavyko surasti daug nuotykių, itin šlapią kelio ruožą sausame miške bei mobilųjį ryšį medžių viršūnėse. Bet apie viską iš eilės.

Šioje žaidimo stadijoje mūsų tolimesnis planas buvo surasti objektą už maždaug 20 minučių, važiuojant miško keliais. Sėkmingai link jo artėjome, varžovai į jį nesikėsino. Tuomet „logeryje“ pastebėjome, kad yra aktyvus „Mobilus taškas“. Kas tai? Tai organizatorių automobilis, kuris kažkuriuo metu kažkokiam laikotarpiui tampa aktyvus ir visi dalyviai jį mato labai lėtai judantį perimetre. Tas kas pirmas prie jo privažiuoja - „pagauna“, tas gauna papildomą kraitį taškų.

Kadangi „Mobilus taškas“ buvo gana netoli mūsų, o varžovų automobiliai buvo žymiai toliau, tai metėm savo suplanuotą tikslą ir nutarėme važiuoti link organizatorių automobilio ir lengvai pelnyti daug taškų. Sparčiai link jų artėjome. Bet tuo metu miške absoliučiai dingo mobilus ryšys, kartkartėmis akimirkai dar atsirasdamas. Taigi mobiliuose telefonuose negalėjome stebėti, kur link juda „Mobilus taškas“ ir kiek mums trūksta iki jo – miške keliukų daug, taigi jis pasukti gali bet kur. Pametę jį iš radaro „logeryje“, bandėme sekti šviežiomis vėžėmis. Apie kilometrą tai sekėsi daryti, bet po to akimirkai atsiradus mobiliam ryšiui, pamatėme, kad „Mobilus taškas“ jau nebėra aktyvus, taigi likome nieko nepešę.

Nemesk kelio dėl takelio

Šiek tiek paklaidžioję po mišką ir praradę apie 10 minučių laiko, grįžom link suplanuoto taško paieškos. Gaudydami organizatorius, nutolome nuo jo. Navigacija rodė vieną kelią, bet mes pasirinkome kitą, nukertant gabalą distancijos ir taupant per gaudynes prarastą laiką.

Pasirinkta strategija atrodė gera. Važiavome tiesesniu keliu ir tikėjome, kad jis ves iki pat objekto. Vienoje vietoje kelią pastojo skersai nuvirtęs medis. Jis nebuvo itin didelis, todėl pakėlėme ir judėjome toliau. Bet galbūt jo nereikėjo kelti..

Po kelių sekundžių privažiavome įtartiną kelio atkarpą. Matėsi anksčiau čia atsiradusios gilesnės vėžės. Važiuojant tiesiai iki objekto buvo likę apie kilometras kelio. Keletą sekundžių pasvarstėme ir priėmėme sprendimą rizikuoti ir važiuoti nieko gero nežadančiu keliu.

Rizika nepasiteisino, nes įklimpome į tikrą „košę-makalošę“. „Nissan Navara“ pakibo „ant pilvo“, o ratai sukosi taip lyg nesiektų pagrindo. Bet džiaugėmės, kad visureigio prošvaisa nebuvo didesnė, nes šiame ruože būtume įklimpę dar rimčiau.

Atvažiavom..

15 val. 00 min. - „atvažiavom“.. Pabandėm pabuksuoti, pastumti – automobilis nejudėjo iš vietos. Mobilaus ryšio nerasta, paskambinti pagalbai šansų nėra. O kalbant apie ryšį, tai tose apylinkėse, kuriose visą dieną malėmės, su juo buvo labai daug problemų. Operatoriai blogais žodžiais buvo paminėti ne vieną, ne du ir ne dešimt kartų. Atrodė, kad tose apylinkėse mobilus ryšys beveik visai neegzistuoja.

Pavaikščiojus strigimo vietoje į įvairias puses, ryšys taip pat neatsirado. Radom tik lentų ir daug pagalių, kuriuos kažkas naudojo kažkada anksčiau buvęs čia įstrigęs, tik sugebėjęs tai padaryti kiek toliau, nei mes. Pasirinkome šiek tiek medienos, pabandėme kišti po „Navara“ ratais, bet to dar buvo per maža.

Vienintelė išeitis išsikrapštyti, tai išsikviesti pagalbą. Mindaugas nusprendė lipti į medį ir ten bandyti gaudyti geresnį ryšį. Prieš tai dar pabandėm išsiųsti kelis SMS pranešimus, bet jie buvo rodomi, kaip neišsisiuntę.

15 val. 23 min. Mindaugas buvo medyje ir iš ten prisiskambino organizatoriams. Pastarieji tuo metu jau važiavo link mūsų, nes vis dėl to vienas SMS juos pasiekė, be to ir „logeryje“ jie buvo pamatę, kad jau kuris laikas mūsų ekipažas nejuda. Gerai, kad jie buvo netolimose apylinkėse ir atvyko itin greitai.

Štai kaip vyko gelbėjimo operacija (VIDEO):

Nuo skambučio praėjus keletui minučių, tolumoje jau pamatėme jų automobilį.

Piknikas „Navara“ bagažinėje

Pirmas organizatorių sakinys mus pamačius, buvo: „Kaip jūs sausame miške radot šlapią kelio ruožą?“ Radom.

O gelbėtojai tikrai buvo geri – ne tik ištraukė, bet dar ir maistu pavaišino. Piknikas greitai buvo paruoštas ant stalu tapusio „Navara“ pikapo bagažinės dangčio. Užkandome, aptarėme šį nuotykį ir išsiskirstėme savais keliais.

15 val. 55 min. jau leidomės į naujo taško paieškas.

Finišas

Iki finišo buvo likusi valanda laiko, per kurį nusprendėme surasti dar vieną objektą ir grįžti ten, iš kur startavome. Važiavome keliu, po to navigacija rodė sukti į mišką. Miške tiek ji, tiek mes orientavomės intuicija, nes miško keliukų žemėlapio nebuvo. O jų šįkart į skirtingas puses pasitaikė labai daug. Vienas kairiau, kitas dešiniau, kitas dar šiek tiek dešiniau. Beliko laikytis rodomos krypties ir sukti į link tikslo vedančius keliukus. Objektą lyg ir pasiekėme, tačiau jis buvo kitoje upės pusėje už kokių 300 metrų. Ten patekti nebuvo galimybių, o laiko ieškoti kito kelio nebeturėjome.

Taigi vėl nieko neradę, apsisukome ir pajudėjome link finišo, kurį pasiekėme kartu su į Lietuvą netikėtai atėjusia pavasarine žiema.

Rezultatas

Rezultatas toks, kad labai šauniai buvo praleista diena, išbandyta nauja įdomi pramoga, absoliučiai pagal paskirtį išbandytas naujasis „Nissan Navara NP300“, kuriuo likome patenkinti, nepaisant to, kad strigome ten, kur kelias būtų taip pat pasibaigęs ir daugeliui kitų visureigių.

Galų gale, po visų patirtų nuotykių, „Nissan“ automobilių įskaitoje užėmėme antrąją vietą! Beje, draugiškai ją perleidome kitam ekipažui, patys pasitenkindami nekasdieniškai praleistu laiku. Taigi pirmas blynas tikrai nebuvo prisvilęs, nors svilti kelis kartus ir bandė.

Belieka tik padėkoti organizatoriams, kurie pagamino visapusiškai įdomų bekelės varžybų renginį, kurio įspūdžiai dar ilgai išliks viso ekipažo atmintyje ir bus aptarinėjami ne kartą.