L. Ramoška apie LASF: „Kriterijai, lemsiantys mano paramą vienam ar kitam kandidatui"

Savaitgalį (gegužės 9 d.) pavyko suorganizuoti pandeminę drifto treniruotę Nemuno žiede. Neslėpsiu, datą ir skubėjimą paskatino nežinomybė, kuri ištiks po „Nacionalinio žiedo” dalininkų susirinkimo, tad skubėjome spėti pasidžiaugti trasa iki jo. Šeštadienio metu neišvengiau klausimų tiek apie trasos likimą, tiek apie federacijos ateitį, tad nusprendžiau išdėstyti savo poziciją viešai.

Kas bus su trasa - nežinau. Dalininkai nuspręs, kaip atrodys šis sezonas, tačiau Kauno miesto pasitraukimas daug teigiamų vilčių nekelia. Faktas, jog pradėtas pasiruošimas koncesijai kelia dvejopus jausmus: vienok, galbūt turėsime puikią trasą, antra vertus - ar ją įpirksime? Automobilių sportas Lietuvoje toli gražu yra prestižinė ar eurais apipilta disciplina, tad jeigu pasieksime „europines” nuomos kainas, teks ieškoti alternatyvų - ateitis parodys.

Federacijos situacijos atžvilgiu įžvalgų turiu šiek tiek daugiau. Po stipriai per ilgai trukusio susikompromitavusio prezidento nušalinimo, panašu, kad yra šansas naujam startui ir šį kartą turiu labai aiškius kriterijus, kurie lems mano paramą vienam ar kitam kandidatui.

Sudariau TOP3:

1. Lengvų kovų paieška. Paskutiniai trys LASF prezidentai paskyrė save kovai su „Nemuno žiedo” vadovu, su „Autoplius Fast Lap” ar dar kuo nors. Nei vienas nelaimėjo. Ne tik, kad nelaimėjo, bet ir pasirūpino papildoma įtampa bendruomenėje, bei įvaizdžiu, kad „tie ten tarpusavy pjaunasi pastoviai”. To mums nebereikia. Nenoriu matyti prezidento ir administracijos, kurie išsirenka lengvą priešininką ir užsiciklina kovai su juo.

Federacijos darbas yra lipti ant galvos ministerijos klerkams, bandant pagerinti situaciją, tad jeigu naujasis vadovas pasakos, kad imsis kovos su kuom nors - mano paramos negaus. Metas susikaupti ir dirbti tam, kad kažką sukurt, o ne kad kažką nugriaut ir tada galvot, ką daryt toliau.

2. „Jie nelicencijuoti” - nesąmonės. Per pastaruosius keletą metų Lietuvoje susikūrė net keletas tikrai gerų autosporto produktų: „NemunRing Winter Games", „F-Race", „Weekend Race" ir t.t. Visi paminėtieji neturi nieko bendro su federacija ir yra „draudžiami”, nepaisant to, kad daro varžybas savo iniciatyva, jos sulaukia didelio populiarumo ir žmonės jau išmoko tai atlikti be profesionalų pagalbos. Gana. Gana vaidinti ekspertus, gana spręsti kas yra kas, pagal tai ar perkama licencija ar ne.

„Autoplius Fast Lap” vieną kartą ir visiems laikams įrodė, kad esmė yra kaip daromos varžybos, o ne kiek popierizmo jas seka. Pakalbėjus su šių varžybų organizatoriais nesunku suprasti, jog jie neturėjo visiškai jokio kontakto su federacija, o tai rodo, kad kažkas nedirba savo darbo.

Reik būt gerai žioplu, kad nesuprast, jog būtent šie žmonės bus ateities ralio, kroso ir visų kitų sporto šakų organizatoriai, tad reikia ne drausti, o rasti kompromisų. Čia aišku ta sudėtingoji dalis, nes pastarųjų metų suvokimas, jog federacija yra it valstybinė institucija ir organizatorius turi eiti pas ją, o ne ji pas organizatorių, leido gerokai užriesti nosį, tačiau reiktų nepamiršti, jog taip nėra.

LASF yra asociacija, turinti narių ir pavadinimą - realios galios kažką draust ar aiškint kaip gyvent ji neturi, tad metas ieškoti realių ir logiškų pasiūlymų kodėl žmonės turėtų prisijungti ir prisiimti įsipareigojimą laikytis bendrų taisyklių. Pasikartosiu - joks įstatymas neįteisina LASF galios.

Man prireikė 24 minučių pokalbio, kad įkalbinti „F-race” organizatorių prisijungti prie federacijos - paprasti argumentai veikia, tik reik pabandyt tai padaryt. 

3. Veiklos optimizacija. Mano akimis, federacija turi tris esmines užduotis: užtikrinti varžybų objektyvumą, užtikrinti sporto saugumą ir užsiimti švietimo, plėtojimo veikla. Tai gana paprasti, nesunkiai suvokiami dalykai, kurie reikalauja paprastų priemonių. Iš esmės užtektų šešių žmonių, kurie dirbdami pilnu etatu, visas šias funkcijas galėtų užtikrinti.

Šiuo metu mes turime n sporto šakų komitetų, tarybų ir dar visokių, neatlygintinai dirbančių žmonių makalynę, kuri sukuria daug darbo sekretorėms. Susidaro įspūdis, kad kuo daugiau simbolių bus protokoluose, tuo geresnis autosportas Lietuvoje.

Mano galva, visiems reiktų daryti tai, ką jie moka daryti: organizatoriai organizuoja, jeigu jų sukurtos sąlygos tenkina sportininkus, jie dalyvauja varžybose, o federacija užtikrina, kad viskas vyktų sąžiningai ir saugiai. Paprasta ar ne?

Bet šiuo metu aš pats esu komiteto pirmininkas, organizatorius, varžybų metu būnu varžybų vadovu ar trasos saugumo viršininku ar dar kuo nors. Penki titulai, nulis prasmės. Sukurkime e-shop’ą, kuris leistų administruoti licencijas, sumažinkite jų skaičių iki logiško, sumažinkim administracinį aparatą iki to, kuris reikalingas ir visi darykim ką sugebam daryti. Dirbant realius dalykus, galbūt liks mažiau laiko bereikalingoms rietenoms.

Trys paprasti dalykai, kurių visų esmė paprasta: nustoti pyktis, nustoti rietis ir nustoti vaidinti darbą. Pasiūlyk tokią programą ir gausite mano palaikymą, manau ne mano vieno. 

Lino Ramoškos nuomonė